naujienos Naujienos

Dietologė: esame klausinėjami apie maistą ir kūno linijas, bet ne apie tai, ką darome kasdien

Elžbieta Monkevič, žurnalas „Verdu ir kepu“, 2019-04-09, 18:30


Šį kartą apie maistą kalbuosi su žmogumi, kuris Lietuvoje bene daugiausia apie tą maistą žino. Žino ne tik „skanu-neskanu“, „sveika-nesveika“ kategorijose, bet ir priežastis, procesus, pasekmes, koks maistas kokią įtaką organizmui daro. Medicinos mokslų daktarė, klinikos „Dietos sistema“ įkūrėja ir vadovė, Santaros klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos skyriaus gydytoja-dietologė Edita Gavelienė sako, kad nors maisto gaminimui degančios aistros nejaučia, bet gaminti maistą mėgsta, o dėl dietologijos, kaip mokslo, jaučia skaudulį ir visuomet yra pasirengusi šviesti, mokyti, aiškinti ir padėti.

Žodis „dietologija“ daugeliui žmonių dažniausiai asocijuojasi su lieknėjimu. O kaip yra iš tikrųjų?

O, tai ir yra mūsų toks skaudulys arba šių dienų paradoksas, nes gydytojai-dietologai visuomenėje dažniausiai yra siejami su kūno masės kontrole, kaip kokie kūno gražintojai, kone priskiriami vadinamiesiems madingiems gyvenimo būdo vadybininkams. O iš tiesų svarbiausia, ką daro gydytojai-dietologai, yra kasdienio maisto parinkimas žmonėms, kurie varginami vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, dėl kurių jie negali gauti visų maisto medžiagų. Taip pat gydytojų-dietologų užduotis yra užtikrinti gyvybę asmenims, kurie negali valgyti įprasto maisto, kurie yra maitinami specialiai jiems ruoštu maistu tiesiai į žarnyną arba tirpalais, lašinamais į veną. Anksčiau žmonės su įgimtais žarnyno vystymosi sutrikimais arba netekę dalies žarnyno neišgyvendavo, o dabar gyvena iš esmės visaverčius gyvenimus. Lietuvoje dabar mes turime penkis žmones be didžiosios žarnyno dalies, kurie gyvena jau daugelį metų visaverčiai būtent dėl to, kad yra galimybė padėti. Ir tuo užsiima gydytojai-dietologai. Bet populiarioje spaudoje arba tiesiog įprastinėse gyvenimiškose situacijose gydytojai-dietologai dažniau yra klausinėjami apie maistą ir kūno linijas, kiek rečiau – apie sveiką maitinimąsi, bet ne apie tai, ką darome kasdieną.

Kaip ir ar keičiasi požiūris į dietologiją visuomenėje?

Aš labai norėčiau pasakyti, kad ta tikroji dietologija yra labai priimama žmonių, kad būtent jai skiriamas dėmesys, bet, deja, taip pasakyti negaliu, matydama gausėjančias mitybos specialistais besivadinančių asmenų gretas. Šiai dienai susiklostė tokia situacija, kai daugiausia šia tema informacijos yra tokios, kuri grindžiama asmeninėmis patirtimis. Bet iš tikrųjų mes visi esame tiek skirtingi, kad aklai taikytume vienam žmogui kažką, kas tiko kitam, nėra teisinga.

Žmogus pats turėtų būti tiek sąmoningas, kad, ieškodamas pagalbos ypač sveikatos sutrikimo atvejais, turėtų kreiptis į tikrus specialistus, o ne į tuos, kurie taip pasivadina. Lietuvos gydytojų-dietologų draugijos nuostata susiformavo tokia, kad gydyti privalo žmogus, turintis tam išsilavinimą ir licenciją, o žmogus, ieškantis pagalbos, turi ir pats turėti tą sąmoningumą ir supratimą, kas gali gydyti, kam galima patikėti brangiausią savo turtą – sveikatą ir gyvybę. Na, aišku, kai matai asmenį, kuris pasirašinėja – dietologas-parazitologas arba mitybos ekspertas, dažniausiai supranti, kad geriausiu atveju tas žmogus yra išklausęs kursus, kurių yra apstu internete. Nors šioks toks postūmis į geresnę, sąmoningesnę pusę visuomenėje jaučiamas – galbūt dėl to, kad gydytojų-dietologų konsultacijos tapo prieinamesnės: turint šeimos gydytojo siuntimą, galima konsultuotis nemokamai, ir panašu, kad žmonės atranda tą galimybę konsultuotis būtent su specialistu.

Ką dietologija reiškia jums? Kodėl nusprendėte savo profesinį gyvenimą skirti mokslui apie mitybą?

Tiesą sakant, aš ir į mediciną įstojau visiškai atsitiktinai. Mokiausi labai gerai, bet norėjau vieno, tėvai kito, reikėjo spręsti čia ir dabar, ir, netyčia atvertusi laikraštį, pataikiau pirštu į medicinos specialybę, įstojau. Atėjo nuostabi docentė Janina Saukienė ir būtent ji parodė, kaip galima sujungti gydymą, gyvenimo kokybės gerinimą ir maistą. Jos įkvėpta pasirinkau dietologijos rezidentūrą. Nors sulaukiau ir neigiamų, netgi pašaipių komentarų dėl to savo pasirinkimo. Bet visuomet turėjau savo gydytojo-dietologo viziją, ką jis turi daryti, kaip jis turi daryti, tad nė sekundei nepagailėjau dėl šio savo pasirinkimo. Ir toliau su kolegomis kryptingai kūrėme naują šios specialybės veidą.

Kaip ir kiekvienam žmogui, jums tenka gaminti maistą. Ką mėgstate labiausiai gaminti?

Maisto gaminti niekad nemėgau, bet tas santykis su maistu, ypač su maisto kokybe, buvo visada. Abi mano močiutės buvo baigusios Smetonos laikų šeimininkių kursus. Su mumis kartu gyveno viena močiutė, ji mums gamindavo maistą. Aš visuomet girdėjau iš jos apie produktų kokybę, apie kokybišką maistą, apie produktų parinkimus, apie tai, ką reikia padaryti, kad maistas būtų skanesnis. Nors apie tai, kad maistas būtų sveikesnis, močiutė nekalbėjo. Aš turėjau aistrą – spintoje gulėjo tas pirmasis kulinarinis vadovėlis „Gaspadinystės knyga“, labai mėgau ją skaityti. Ten ir skyrių tokių būdavo – kad mažiau riebu būtų, kad svoris būtų mažesnis, apie vegetarinę mitybą, prabangaus stalo meniu, mažiau prabangaus stalo meniu. Man tos dalys visuomet būdavo pačios įdomiausios, mielos. Ta knyga buvo karo metais nukentėjusi – ir gaisro mačiusi, ir vandens. Dabar ją turiu restauruotą, padėtą namuose. Ir kitos šeimininkavimo knygos būdavo labai įdomios.

Laikui bėgant supratau, kad šios knygos davė man tokios kulinarinės išminties, pvz., kaip išplakti baltymus, kaip pagaminti purų biskvitą, kuri atsirasdavo iš atminties tiksliai tada, kada to reikėjo. Mano dukra dabar sako: „Tu niekad nežiūri į receptą“. Nežiūriu. Nes yra tas jutimas, kas ir kaip turi būti padaryta. Receptas reikalingas tik įkvėpimui, niekad neseku juo paraidžiui. Gal maisto gaminimas man ir nėra aistra, bet tikrai nėra ir kančia. Prieš šventes mėgstu paieškoti naujų patiekalų, prisiminti kelionėse ragautą maistą – man tai teikia malonumą. Kelionėse fotografuoju maistą, bet ne tam, kad įsidėčiau į socialinius tinklus, bet kad prisiminčiau ir pritaikyčiau sau.

Ar tiesa, kad maistas skanesnis, jei jį gaminantis žmogus yra pozityviai nusiteikęs?

Ir šefas, kuris gamina klientams, ir mes, gaminantys namuose, būtinai turime pasirūpinti, kad mūsų gaminamas maistas neštų tik geras emocijas. Psichologinis aspektas maiste yra labai svarbus, taip pat labai svarbūs yra ir vaikystės prisiminimai. Valgymas labai susijęs su psichologija, su emocine būsena. Vienam žmogui stresas skatina kramtymą, kitas – visiškai nieko nevalgo. Taip pat yra ryšys tarp emocinės būsenos ir tam tikrų maisto produktų, sakykime, potraukis saldumynams – tam yra daug priežasčių, bet viena iš jų tikrai yra ta, kad vaikystėje būtent saldumynas buvo pasiūlytas blogai nuotaikai pataisyti.

Teisingas požiūris į valgymo procesą turi būti ugdomas nuo mažumės. Ypač to reikia pasimokyti iš mūsų senelių, protėvių – atėjo laikas, atsisėdai ir valgai, susikaupi būtent ties maistu, nieko kito nedarai. Dėmesys valgymui turi būti skiepijamas nuo mažens, valgymo procesas turi būti dėmesingesnis, reikia pajausti skonį, prisiminti, ką valgei. Kitu atveju sveikatos sutrikimai pradeda lįsti.

Didžiausia jūsų nuodėmė, susijusi su maistu?

Labai „originali“ – saldumynų poreikis. Ir nors viską apie tai žinau ir galiu sau paaiškinti, bet poreikis nemažėja. Kita nuodėmė – per mažas dėmesys valgymo režimui. Esu tos kartos, kuri buvo auklėta, kad darbas yra pirmoje vietoje, o gyvensenos dalykai jau po to. Bet. Tarp fizinio krūvio ir valgymo režimo reikia rasti laiko darbui – šitaip reikia. Pirmiau reikia sudėlioti gyvenseną.

Ko visuomet galima rasti medicinos mokslų daktarės, gydytojos-dietologės Editos Gavelienės šaldytuve?

Mūsų šeima yra didelė, suaugusi, mes esame penkiese, visi su skirtingais pomėgiais, tad kiekvienas tokio savo maisto ir turi. Negaliu sakyti, kad tai, kas yra šaldytuve, tai yra vien tik mano maistas. Na, bet visą laiką yra sūrio, visą laiką yra kiaušinių, nes jeigu jų nėra, tai sūnūs pradeda nerimauti, šviežių daržovių, mamos konservuotų daržovių, trintų uogų – taip, kaip ir pas visus žmones.

10 maisto klausimų

Arbata ar kava?

Kava.

Kokie jūsų mėgstamiausi pusryčiai?

Sumuštinis. Juoda duona, sūris, daržovė pagal sezoną ir kava.

Vaisiai ar daržovės?

Daržovės.

Ko niekada nevalgytumėte?

Keistos konsistencijos maisto. Emocinio maisto, pvz., tailandientiško ančiuko kiaušinyje, žiurkienos, jūrų agurko patiekalų, pūdytos silkės. Norisi, kad maiste būtų gėris – spalvoje, kvape, konsistencijoje.

Kokius produktus paimtumėte į negyvenamą salą?

Kruopas.

Trys mėgstamiausi produktai?

Salieras, krevetės, duona, bet tokia įvairi ir įdomesnė.

Kokie mėgstamiausi riebalai?

Linų sėmenų ar alyvuogių aliejus, sviestas.

 Ką užsisakytumėte vakarienei prieš pasaulio pabaigą?

Tikrai ne desertą. Daržovių troškinį su avinžirniais. Tokį, kokį valgiau Izraelyje.

Ką jums reiškia maistas?

Mano gyvenimą – specialybė, bendravimas, šeima, draugai.

Už kokį maistą galėtumėte parduoti sielą?

Nė už jokį. Siela brangesnė.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnalo „Verdu ir kepu“ numeryje


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: