istorija

Be jų būtų sunku įsivaizduoti Kūčių vakarienę: kaip susiformavo kalėdaičių tradicija?

Vasarė Butkutė, Vytautės Ribokaitės nuotr., 2018-12-19, 7:50


Kalėdaitis, plotkelė, Dievo duona ar pyragas – pačiais įvairiausiais vardais vadinamo šventinto paplotėlio tikslas tėra vienas – tai šeimos bendrystės simbolis, kurį laužydami Kūčių vakare pasižadame vieni su kitais dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais. Visgi retas žino kalėdaičio istoriją, gaminimo subtilybes ir kitus smulkius, tačiau svarbius niuansus, kurie šį paplotėlį daro tokį ypatingą, kad be jo nė vienas lietuvis neįsivaizduoja Kūčių šventės.

Kalėdaitis – vienintelis visame pasaulyje

Jei žiemos šventes nuspręstumėte sutikti ne Lietuvoje ir ne kaimyninėse, o toliau esančiose šalyse, ir sumanytumėte bažnyčioje įsigyti kalėdaičių, vietinius kunigus tikrai nustebintumėte. Mat jų laužymo tradiciją turi tik Lietuva, Lenkija ir kai kurios baltarusių katalikų gyvenamos sritys. Kitaip sakant – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos.

Šventiniai paplotėliai buvo paplitę visoje LDK, o jų kepimo tradicijos būdavo puoselėjamos vienuolynuose. Tiesa, kalėdaičius vienuoliai daugiausiai siųsdavo didikams bei vienuolyno geradariams – tik vėliau tradicija atkeliavo ir į paprastų žmonių namus. Tačiau per amžius šis paprotys taip įsitvirtino tautos sąmonėje, kad net ir užsienyje gyvenantys lietuviai prašo giminių prieš šventes atsiųsti kalėdaičių. Norint kelionės metu išsaugoti trapų gaminį, geriausias patarimas būtų jį atsargiai įdėti tarp knygos lapų.

Kaip kalėdaitis vadinamas, irgi nulėmė jo gyvavimo istorija skirtinguose kraštuose – tik Žemaitijoje šie paplotėliai ir yra vadinami kalėdaičiais, o Aukštaitijoje juos vadina plotkelėmis. Tačiau, pasak kalbininkų, plotkelė yra slaviškas skolinys, todėl teisingą pavadinimą iš lenkų perėmė žemaičiai.

(Ne)paprasta palaiminta duona

Kalėdaičių receptūra paprasta: tik miltai ir vanduo. Ir atrodo, kad kepti juos nesunku – tereikia užmaišytą tyrę paskleisti specialiame kepimo prietaise, kuris primena įprastas vaflių keptuves. Tačiau labai svarbi yra miltų kokybė. Stengiamasi kalėdaičius kepti iš geriausių aukščiausios rūšies miltų, nes iš jų sumaišyta masė būna tąsesnė, kepama nelimpa prie keptuvės, o iškepti kalėdaičiai mažiau trupa ir lūžinėja. Ne mažiau svarbūs ir kepiniuose įspaudžiami vaizdai iš Šv. Rašto, susiję su Jėzaus gimimu.

Vis tik tradicijos yra linkusios keistis kartu su žmonėmis, todėl šiais laikais galima rasti ir įdomesnių kalėdaičių variantų, pavyzdžiui, kartais į juos įkepami rūtų ar kitų žiedų lapeliai. Be to, nors įprastai šventiniai paplotėliai būna balti, įmaišius šiek tiek maistinių dažų, gaunami ir spalvoti. Tokie kalėdaičiai labiau traukia vaikų akį ir skatina įsitraukti į švenčių papročius.

Galbūt ne kiekvienam kiltų tokia asociacija, tačiau iš tiesų trapusis kalėdaitis yra duona. Tai simbolika neraugintos duonos, kurią valgė išrinktoji žydų tauta. Be to, simbolika glūdi ir kepime: kadangi duona kepama iš daugybės grūdų, ji atspindi prie vieno stalo susėdusios šeimos bendrystę ir vienybę.

Taip pat nesunku kalėdaičius supainioti su per šv. Mišias dalijamais paplotėliais – ostijomis. Ir išties jų sudėtis niekuo nesiskiria, tačiau reikšmė yra kitokia. Per šv. Mišias priimamas paplotėlis yra šventintas ir tikima, kad tai – Kristaus kūnas. Tačiau kalėdaičiai nėra šventinami, be to, jie skirti vienai progai – Kūčių šventimui. Vietoje šventinimo kalėdaičiai yra palaiminami, ir tai daroma per pirmąjį advento sekmadienį. Šventinis paplotėlis – palaiminta duona.

Kalėdaičio tradicijos: tada ir dabar

Tikima, kad per kalėdaičius, kaip simbolinę duoną, į kiekvienus namus ateina Dievo dvasia. Jų laužymo tradicija siekia senesnius laikus – tai aliuzija į metą, kai bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną tikintieji nešdavosi į savo namus ir pasidalydavo su pamaldose nedalyvavusiaisiais. Taigi, kalėdaičių baltumas iki šiol primena širdies tyrumą, grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Dalytis kalėdaičiu Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurias į pasaulį atnešė gimęs Kristus.

Kalėdaičiais neprekiaujama įprastose prekyvietėse ir prieš Kalėdas jų galima gauti tik bažnyčiose. Ant Kūčių stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių, kiek yra žmonių prie stalo, ir tuomet, pagal seną tradiciją, vyriausias šeimos narys pirmasis duoda atlaužti kalėdaitį kitiems šeimos nariams. Po to visi laužia vienas nuo kito ir pasidalija kalėdaičiu, kaip gerumo simboliu, kaip gausos ir laimės palinkėjimu.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: