naujienos Naujienos

Lietuvės „zero waste“ propaguotojos išduoda, kur galima apsipirkti su savo maišeliais ir kita tara (sąrašas)

Auksė Podolskytė, Zerowastehome.com, „Žalia žinutė” nuotr., 2018-05-31, 18:30


Po straipsnio apie visame pasaulyje garsią Bea Johnson, kurios visų metų atliekos telpa į nedidelį stiklainį, supratome, kad kai kuriems skaitytojams „zero waste“ filosofija arba gyvenimo būdas pasirodė neįmanomas Lietuvoje. Todėl VMGonline.lt nusprendė pasidomėti apie praktinį pritaikymą, t. y. kur galima nusipirkti maisto produktų be pakuočių. Kalbiname dvi moteris, kurios pasidalijo savo patarimais.

Apie „zero waste“ girdite pirmąkart? Jei trumpai, tai yra gyvenimo būdas, kuriuo siekiama mažesnio atliekų susidarymo (kad atliekų kiekis taptų nulinis) ir žalos bei taršos gamtai. Tam pasiekti taisomi ir panaudojami seni daiktai, šiukšlės rūšiuojamos ir kompostuojamos. Apsiperkant naudojama daugkartinė tara ir maišeliai, vengiama pirkti supakuotus produktus.

Pirmoji pašnekovė – Drasida Žemaitė, leidyklos „Dvi tylos“ įkūrėja. Birželį ši leidykla išleidžia B. Johnson knygą „Namai be atliekų“. Kaip pasakoja Drasida, mažinti sunaudojamų pakuočių skaičių pradėjo tada, kai ėmėsi šios knygos leidybos reikalų: „Tikrai negaliu sakyti, kad mano keturių asmenų šeima gyvena pagal „zero waste“ principus, tačiau norime ieškoti, kaip galėtume gyventi atsakingiau, vartoti sąmoningiau, ir maistas yra ta sritis, kurioje galima pamatyti rezultatus greičiausiai ir pakeisti savo įpročius yra lengviausia.“

G. Dambrauskaitės rankose – daugkartinis maišelis, gertuvė ir daugkartinio naudojimo puodelis. Asmeninio albumo nuotr.

Gintarė Dambrauskaitė „zero waste“ susidomėjo prieš 8-erius metus, pirmąkart su tuo susidūrė Kanadoje. Šių metų sausį ji kartu su draugu sau metė iššūkį – mėnesį kaupė šiukšles balkone. Rezultatas – 16,3 kg. Tai – nėra daug palyginus su tuo, kad 2014 m. eilinis lietuvis sukaupdavo 33 kg. Didžiausią G. Dambrauskaitės šiukšlių dalį sudarė organinės atliekos – 12 kg, plastmasė – kilogramą, kiek mažiau nei kilogramą – popierius, visa kita buvo nerūšiuojamos arba stiklo atliekos. Mergina į maisto ruošimą žiūri kaip į saviraišką, todėl taisykles kuria pati, mėgsta eksperimentuoti: „Apie maistą galėčiau kalbėti kelias valandas, man tai yra viena svarbiausių ir jautriausių temų.“

Drasida, tavo patirtis dar visai šviežia. Nesvarbu, ką pradėjus, visuomet didelę įtaką turi aplinkinių reakcija. Šiuo atveju, svarbus pats pardavėjų požiūris į klientus, ateinančius su sava tara. Nemalonios patirtys gali atgrasyti. Papasakok, kokių reakcijų sulaukei?

Drasida Žemaitė (D. Ž.): Mano, kaip pradedančios pažintį su „zero waste“ gyvenimo būdu, pastebėjimas yra, kad daugybė pardavėjų (turguje, prekybos centre) labai mielai palaiko tokį apsipirkimo būdą. Tiesą pasakius, tikėjausi skeptiškų vertinimų, komentarų, tačiau kol kas nei vieno nesulaukiau, netgi priešingai – visi klausia, kur galima įsigyti tokių maišelių, ar patogu, kaip tuomet laikome daržoves šaldytuve, kodėl taip apsiperkame ir pan. Žinoma, norint įsigyti tam tikrų produktų, reikalingų sudėtingesniam receptui, pradžioje gali būti sudėtinga rasti nepakuotų alternatyvų, tačiau jei didesnė masė pirkėjų ieškos, klaus, tai neabejoju, labai greitai galėsime džiaugtis dar didesne pasiūla.

Viena pašnekovių papasakojo apie lietuvių gaminamus daugkartinius maišelius „Žalia žinutė“. Jie siuvami iš antrinių žaliavų „Žalia žinutė“ nuotr.

Gintare, žinau, kad gyvenai ne vienoje užsienio šalyje. Kur teko matyti inovatyviausius, geriausiai pritaikytus zero waste“ sprendimus?

Gintarė Dambrauskaitė (G. D.): Vienareikšmiškai Kanadoje. Gyvendama Vankuveryje metus laiko išmokau labai daug, įsisukau į jų kultūrą, gyvenimo būdą ir nebenoriu paleisti. Ten viskam naudojau savo daugkartinę tarą ir nei karto nebuvau nužiūrėta kreivai: kava savo puodelyje, dienos pietūs mano asmeninėse maisto dėžutėse, parduotuvėse sveriamas maistas mano maišeliuose, bandelės, net kavos pupelės – viskas mano taroje. Eiliniai prekybos centrai turėjo atskirą skyrių būtent visiems biriems produktams, pradedant nuo riešutų, kruopų, miltų iki prieskonių ir kitų dalykų. Neįpakuotų vaisių ir daržovių visados pirkdavau toje pačioje vietoje, kurioje pasiimdavau atlikusią dėžę nuo produktų atgabenimo į parduotuvę, prisikraudavau maisto iki viršaus ir parsinešdavau namo. Kanadoje pradėjau savo karjerą kavos ruošimo srityje, tad klientai pas mane ateidavo su pačiais įvairiausiais puodeliais, yra pasitaikę net pačių išskirtiniausių antikvarinių ir modernių su dangteliu. Buvo ir tokių klientų, kurie savo vienkartinius indelius praskalautus atsinešdavo po kelis kartus. Jie mane išmokė mąstyti plačiai, nesigėdyti ir visados laikytis savo tikslo – atsakingai mažesnės taršos.

Kur einate apsipirkti ir kaip tam ruošiatės? Gal galėtumėte išvardyti konkrečias vietas, kur eiti apsipirkti maisto produktų?

D. Ž.: Kaip ir pasakojo B. Johnson, knygos „Namai be atliekų“ autorė, ji tiek namie, tiek ir keliaudama, visur mato tik nepakuotus produktus. Tai yra geras argumentas tiems, kurie sako, kad Lietuvoje neįmanoma rasti nesupakuotų produktų, kad jų paieška užtrunka daug laiko ar kad važinėjant po miestą išnaudojama daug kuro. Išbandėme tai Vilniuje – beveik viską, ko mums reikia radome Tymo, Halės ir Benedikto turguje. Užtenka nuvažiuoti tik į vieną. Pastarajame galima įsigyti netgi medaus, prieskonių, daržovių, taip pat ir raugintų, uogų – jas pardavėja mielai pasvėrė mūsų stiklainyje. Benedikto turguje esančioje „Assorti“ parduotuvėje į savo tarą galima įsipilti aliejaus – jo taip pat galima rasti ir parduotuvėje „Aliejus” – arba kitame turgaus stende nusipirkti sveriamų šaldytų koldūnų (tiems, kam reikia šaldytų produktų). Ko trūksta galima rasti parduotuvėje „Alpana Unpacked“ (joje galima užsakyti pieno produktų savo induose, rasti sveriamų makaronų ar įsipilti agavų sirupo į savo stiklainį), taip pat prekybos centruose, nedidelėse kepyklėlėse galima gauti duonos gaminių, bei kitų produktų. Patys to dar nedarėme, bet galima netgi miltų užsisakyti tiesiai iš nedidelių malūnų, savo induose (pavyzdžiui, Pranciškaus Jakubausko malūnas Kaune).

Vienas didžiausių atrastų paprastų dalykų buvo daugkartiniai medžiaginiai maišeliai daržovėms, vaisiams, riešutams sverti bei paprasti, sandariai uždaromi stiklainiai, vadinami french jar. Su jais išties paprastai galima keliauti į prekybos centrus, turgus. Visi tikrai labai geranoriškai priima tai, kad nenorime naudoti vienkartinių plastiko maišelių ar indelių. Prekybos centras „Rimi“ prie daržovių skyriaus netgi siūlo įsigyti tokius maišelius ir juose sverti daržoves bei vaisius, tad tai tikrai išsigelbėjimas tiems, kurie pamiršo savo sukauptą maišelių kolekciją namie.

Greitu metu pasirodysiančios knygos viršelis.

G. D.: Mano apsipirkimas gali nuskambėti sudėtingai, tačiau tai yra mano atsirinktas būdas, visados užsitikrinantis didžiausią pasirinkimą. Pradėsiu nuo sklandžiausios apsipirkimo dalies – arbatų ir prieskonių. Visuomet labai noriai priima, pataria ir konsultuoja „Skonis ir kvapas“ bei „Aliejus“. Ten ateinu nešina savo daugkartiniu maišeliu, pilnu daugkartinių indelių ir buteliukų. Būdama profesionalia barista išsiugdžiau išlavintą skonio suvokimą, tad turėti pasirinkimą maisto atžvilgiu man yra labai svarbu. Prieskoniai ir arbatos yra asmeninė silpnybė virtuvėje, tad apsipirkinėdama į didelę tarą prisikraunu nuolatinių produktų, o mažesnėse įsidedu naujovių išbandymui. Pirkdama tokius produktus eilinėse parduotuvėse didelio pasirinkimo neturiu, ten sustyguota, ką ir kokiais kiekiais pirkti, niekas nepataria, nekonsultuoja, neleidžia rinktis pagal kvapą ir kokybę, o man tai labai svarbu.

Daržoves ir vaisius esu linkusi pirkti turguose arba parduotuvėse „Maxima“ ir „Rimi“. Turguose dažnai būna didelis pasirinkimas ir niekas neatsisako mano daugkartinių maišelių, tačiau pastebėjau, kad ten kainos dažnai kinta ir sunku sekti, kas brangiau, o kas pigiau, lyginant su prekybos centru. „Maxima“ ir „Rimi“ visados turi didelį pasirinkimą, tad kaskart laviruoju kur ir ko daugiau galiu įsigyti be įpakavimo arba savo taroje. Taip pat ne problema šiose parduotuvėse nusipirkti riešutų ir džiovintų vaisių savo maišeliuose.

Labiausiai mane žavi Benedikto turgus. Ten gavau visko, ko norėjau savo taroje – chalvos, duonos, aliejaus, prieskonių, salotų. Negalima nepaminėti „Alpana Unpacked“ – turbūt žavingiausia parduotuvė ekologiškus produktus ir savo taroje perkantiems žmonėms. Ko gero, vilniečiai jau pastebėjo, kad visos šios vietos yra stipriai išsibarsčiusios po visą miestą, tad pirkti ne greitai gendančius produktus tenka rečiau, bet didesniais kiekiais.

Drasida, žinau, kad esi apsipirkinėjusi ne tik Vilniuje. Gal papasakotum plačiau, kaip sekėsi?

D. Ž.: Kritikams, sakantiems, kad taip gyventi galima tik dideliame mieste, Vilniuje ar Kaune, kur didesnė pasiūla, galiu atsakyti, kad apsipirkti maisto produktų su savo indais bei maišeliais galima visur. Pati tai išbandžiau Šilutėje kartu su mama. Ko mums reikėjo, radome tiesiog paprastame prekybos centre – vėlgi, parduotuvės personalas labai geranoriškai sutiko. Ko trūksta galima gauti turguje, o mažesniuose miesteliuose turimas tiesioginis kontaktas su, pavyzdžiui, bitininkais, ūkininkais, leistų gauti tokių produktų, kokių Vilniuje tikrai taip lengvai nerastume ar bent jau mokėtume daugiau. Taip, galbūt kai kurių produktų gal ir sunkiau seksis pradžioje surasti, ar tam reikės įdėti daugiau pastangų, tačiau visuomet kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla, tiesa? Viliuosi, kad tikros „zero waste“ parduotuvės netrukus paplis visoje Lietuvoje, didesniuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose, kad žmonės pradės ne tik galvoti, ar jų produktas ekologiškas, sveikas, bet taip pat rinksis ir pagal produkto poveikį aplinkai. Tad mano patarimas būtų – kalbėtis, ieškoti, klausti. Proaktyvūs pirkėjai, kalbėdami su pardavėjais, edukuodami juos, tikrai greitai matys besikeičiančią aplinką.

B. Johnson birių produktų lentyna. Zerowastehome.com nuotr.

Kokius patarimus, susijusius su maistu, duotumėte norintiems pagaminti“ kuo mažiau atliekų?

D. Ž.: Pati svarbiausia taisyklė, ko gero, būtų planavimas – važiuojant apipirkti reikėtų žinoti, ko reikia, turėti su savimi užtektinai maišelių, stiklainių. Pasak Bea, apsipirkimui tereikia skirti vieną dieną per savaitę. Planuoti spontaniškam ir greitam šiuolaikiniam žmogui gali būti nelengva iš pradžių, bet, kai supranti, kad toks nedidelis veiksmas prisideda prie akivaizdžios taršos mažinimo, pagauna netgi azartas – ką dar galėčiau nusipirkti savo taroje ar maišeliuose!

G. D.: Pirma, mažiau planuoti, daugiau improvizuoti. Dažnai nueinu į prekybos vietas ir artimiausių dienų patiekalus nusprendžiu pagal pasiūlą be įpakavimo. Tai verčia mane kūrybiškiau ruošti maistą, dažnai prisitaikyti prie sezoninės kaitos, paįvairinti savo mitybą.

Antra, niekada neskubėti. Atsisakiau visų indų išsinešimui. Kavą išsinešti pirkau gal vos kelis kartus gyvenime, visados nusprendžiu turėti akimirką sau, prisėsti ir oriai atsigerti kruopščiai paruoštą gėrimą čia ir dabar. Taip elgdamasi rodau pagarbą sau, savo kūnui. Skirdama akimirką pasidžiaugti pritekliumi savo šalyje, tuo pačiu rodau pagarbą žmogui, ruošusiam man mano gėrimą, bei pačiam gėrimui, nes suvokiu, kad jo kelias iki mano puodelio buvo ilgas, daug žmonių rankų prie to prisidėjo. Visa tai žinant, kodėl nesustabdžius akimirkos ir nepasidžiaugus ja? Tokį patį principą taikau maistui. Neskubėdama bėgti ir valgyti pasidžiaugiu mitybos procesu, ryškiau patiriu visus skonius ir geriau virškinu būdama atsipalaidavimo būsenoje. Dėl viso pikto nešiojuosi savo daugkartinį puodelį, bet jo beveik niekada nepanaudoju viešoje vietoje, nes skirti laiko sau yra didesnį malonumą teikiantis procesas nei gebėjimas viską gauti išsinešimui.

Trečia, gyventi kukliau ir džiaugtis mažais dalykais. Mano gyvenimo būdas, apimantis augalinę mitybą, savo atliekų sudarymo mažinimą ir minimalizmą, mane moko pasitenkinti mažais dalykais. Mokėdama atsisakyti, geisti mažiau ir labiau vertinti tai, ką turiu, mane daro laimingesne. Jeigu negaliu gauti kavos stiklinėje arba porcelianinėje taroje – atsisakysiu gėrimo. Gerti iš vienkartinio man vis vien nėra skanu, o kava nėra būtinas produktas, tad jo atsisakyti lengva. Taip pat ir apsiperkant parduotuvėje, jeigu pakuotė manęs netenkina, stengiuosi atrasti kažką kitą. Svarbiausia pasidžiaugti galimybe rinktis, o koks bus tas mūsų pasirinkimas priklausys tik nuo mūsų vertybių. Keliaudami buvome tokiose šalyse, kuriose tiesiog nėra iš ko rinktis, jeigu randi maisto tai ir imi, ką randi. Lietuvoje šiuo atžvilgiu mes gyvename kaip turtingiausi ponai, tik dar neišmokome to vertinti. Taip pat svarbu klausyti savo kūno vidinio balso, sprendimus priimti sąmoningai.

Abiejų pašnekovių atsakymų santrauka arba sąrašas, kur tiksliai galima apsipirkti:

  • „Aliejus“ (aliejus)
  • Benedikto turguje esanti „Assorti“ (aliejus)
  • „Alpana Unpacked“ (galima užsakyti pieno produktų savo induose; makaronai, agavų sirupas)
  • „Skonis ir kvapas“ (arbata ir prieskoniai)
  • Visi turgūs (paminėti Tymo, Halės, Benedikto) (platus pasirinkimas – chalva, šaldyti produktai, duona, aliejus, prieskoniai, daržovės, vaisiai, žalumynai ir kita)
  • Kepyklos (duona ir kiti kepiniai)
  • Prekybos centrai „Maxima“, „Rimi“ ir kiti prekybos tinklai (daržovės, vaisiai, riešutai, džiovinti vaisiai)
  • Pranciškaus Jakubausko malūnas Kaune ir kiti malūnai (miltai)

Žinote kitų vietų, kur galima atsinešti savo maišelius, tarą ir nusipirkti neįpakuotų produktų? Pasidalykite rašydami komentaruose!


KOMENTARAI:

  • Greta : 2018 06 03 - 15:29

    Prieskonių ir arbatų į atsineštą tarą mielai deda Delonoje: http://www.delona.lt


IŠBANDYKITE: