Tokios didelės kaimyninės šalys, kaip Australija ir Naujoji Zelandija, turi įvairių kultūrinių skirtumų. Net ir kalbant apie maistą: australas nieku gyvu nepripažins, kad garsioji Pavlova atkeliavo iš Naujosios Zelandijos. Bet visgi galima atrasti vieną skanų ir nedidelį dalyką, kuris jungia šias dvi šalis: tai – sausainis, pavadinimu Anzac. Finedininglovers.com atskleidžia, kuo jis toks ypatingas, ir kaip gi jį pasigaminti.
Pasižiūrėjus į Anzac sausainio istoriją ir tradicijas, pasirodo, kad tai yra svarbus Anzac dienos simbolis. Ši diena minima prisimenant 1915 m. balandžio 25-ąją, kai jungtinės Australijos ir Naujosios Zelandijos karinės pajėgos (angl. ANZAC) nusileido Galipolio pusiasalyje Turkijoje. Iš pradžių minėjimu būdavo pagerbiami Galipolyje Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavę kariai, tačiau dabar šventės metu pagerbiami apskritai visi vyrai ir moterys, dalyvaujantys ar anksčiau dalyvavę kariniuose konfliktuose ar taikos operacijose.
Taigi, šiuo atveju kalbame apie didelę nacionalinę šventę. Jos paprastai turi savo tradicinius patiekalus. Štai per kinų Naujuosius metus pakvimpa koldūnais, o škotai, minėdami poeto Roberto Burnso gimtadienį, valgo hagį. Na, o Anzac diena minima kepant specialius sausainius.
Jūratės Ivanauskaitės-Valantinės nuotr.
Šventė įprastai prasideda vadinamąja brėkštančios aušros ceremonija, kuomet atiduodama pagarba kariams. Tačiau taip pat Anzac diena skirta švęsti ir žmonių bendrystę. Tad pirmiausiai po ceremonijos, nei vienas žmogus negali vadintis tikru australu ar Naujojos Zelandijos gyventoju, jei neišbando gunfire breakfast pusryčių – kavos su romu, mat šitaip atsibusdavo kariai Galipolyje. O tuomet norintieji gali sužaisti partiją specialaus lošimo žaidimo, kuris visus likusius metus yra uždraustas, arba eiti kepti Anzac sausainių.
Jei manėte, kad tokius sausainius valgė ir kareiviai fronte – klystate. Tiesa, kažką panašaus jie turėjo, ir tai būdavo vadinama Anzac plytelėmis arba plokštelėmis. Tačiau nebuvo labai panašu į naminius sausainius. Plyteles dar reikėjo gerai pamirkyti vandenyje, kad suminkštėtų ir būtų galima valgyti.
Tikrieji Anzac sausainiai buvo kepami australų ir Naujosios Zelandijos gyventojų namuose: šie saldūs avižiniai sausainiai buvo pardavinėjami mugėse, šventėse ir kitose vietose norint surinkti lėšų karui. Nors yra patvirtintų istorijų, kad visgi moterys kartais atsiųsdavo šių sausainių ir kariams į Turkiją.
Vitos Marijos Murėnaitės nuotr.
Surasti paprastesnį receptą nei Anzac sausainių būtų sunku. Nenuostabu, nes karo metu trūko kai kurių įprastų produktų, o taip pat sausainiai turėjo ilgai išlikti tvirti ir skanūs – iki kareivių jie keliaudavo apie du mėnesius. Pirmieji sausainių receptai knygose ėmė rodytis trečiajame dešimtmetyje, ir vienas dalykas juose nepakito iki šiol: recepte nerasite kiaušinių.
Kalbant apie kitus ingredientus, tikėtina, kad juos visus būtų galima rasti kiekvieno virtuvėje. Sausainiams reikėtų avižų, miltų, cukraus, sviesto ir sodos arba kepimo miltelių. Šiuo atveju, norint pakeisti kiaušinius kita alternatyva, naudojamas auksaspalvis sirupas. O viena naujovė, kurios nebuvo prieš 100 metų, bet kurią australai ir Naujosios Zelandijos gyventojai mielai įtraukia dabar, yra kokosų drožlių.
Gaminimas paprastas: sumaišyti sausus produktus, po to įdėti sviestą ir auksaspalvį sirupą. Tuomet belieka formuoti rutuliukus, dėti juos ant skardos ir kepti iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje 8–10 min., kol sausainiai taps tamsios aukso spalvos.
Taip, sausainiai išties skamba kaip labai paprasti, tačiau tai, kas paprasta, dažnai ir nenuvilia. Jei norisi įdomesnių variantų, galite išbandyti avižinius sausainius su įvairiomis sėklomis arba Auksės avižinius sausainius su bananais. Taip pat jums padės patarimai, kaip iškepti skaniausius avižinius sausainius.
