Atėjus pavasariui natūraliai paaštrėja noras laikytis dietos, pradėti daugiau sportuoti, vietoje pyragaičio geriau čiupti morką. Vieni šį norą išpildo sveikai, nepersistengdami, tačiau yra liūdnų atvejų, kai dietos baigiasi mitybos sutrikimais. Vienas baisiausių, kertančių ne tik per žmogaus sveikatą, bet ir psichologiją, yra anoreksija. Nors nuo ligos yra miręs ne vienas žmogus, daugiausia merginos, yra ir daug laimingųjų, kurios anoreksiją įveikė ir grįžo su dar didesne energija ir užmojais. Vienas tokių pavyzdžių – puikaus balso savininkė Valerija Iljinaitė, kuri spjauna visiems grožio standartams į veidą ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu bei maistu.
Valerija, pradėkim nuo pradžių. Mitybos sutrikimai yra toks dalykas – juos reikia pastebėti iš anksto. Kuo tau jie pasireiškė? Kaip atpažinti simptomus? Ar pati anksti supratai, kad turi tokių problemų? Na, tiesą sakant, apie mitybos sutrikimus sklando labai daug mitų, pavyzdžiui, kad juos labai greitai galima pastebėti. Realybėje – nebūtinai, žinau merginų, kurios tai sugeba išlaikyti visiškoje paslaptyje daug metų. Beje, nemaža dalis jų yra žinomos moterys, modeliai. Viskas visada prasideda dažniausiai nekaltai: noru numesti kelis kilogramus, kol galiausiai virsta labai didele manija. Valgymo sutrikimus galėčiau visiškai prilyginti alkoholizmui ir panašaus pobūdžio ligoms, priklausomybėms. Tai – labai gilūs psichologiniai dalykai, kuriuos kartais sunku ir paaiškinti.
Tarkime, kaip 45 kg sverianti mergina gali save matyti veidrodyje labai stambią? Tuo tarpu kaipgi stambi mergina gali jaustis labai liekna? Mano atvejis buvo vidutinio intensyvumo, nors pačioje ligos kulminacijoje maniau, kad tai jau pabaiga. Alinau save nemažą laiko tarpą, net dvejus metus. Organizmas visiškai išėjo iš rikiuotės, badavimus keitė siaubingi persivalgymai ir atvirkščiai. Viską pastebėjo mano mama, kuri ir privertė mane gydytis. Dalis manęs sutiko ir jautė, kad kažkas yra negerai, bet visgi aš neskubėjau pripažinti ir ieškoti pagalbos…
Pamenu, kad kažkada viename paauglių seriale pamačiau, jog viena iš herojų serga bulimija, ten viskas buvo pateikta taip gražiai ir saldžiai, kad būtent tada ir sugalvojau, jog galiu nebūtinai badauti. Taip, būtent taip yra paveikiami jauni žmonės, taip plaunamos smegenys. Lygiai taip pat yra ir čia, Lietuvoje. Neseniai klausiau vieno interviu, kurio metu moteris prisipažino, jog yra tikrai labai priklausoma nuo šokolado, penktadieniais suvalgo šokolado gabalėlį. Rimtai? Tokiais pavyzdžiais mes auginame jaunąją kartą? Gabalėlis šokolado yra priklausomybė? Manau, kad plyta pusryčiams ir vakarienei kasdien būtų priklausomybė. Esu labai labai pikta šiais klausimais. Ir noriu kovoti su visa brukama neteisybe ir nesuvokiamu grožio kultu.
Kas paskatino tave kreiptis pagalbos? Kokią stadiją buvai pasiekusi, kad supratai, jog tai – riba? Mano mama iš Panevėžio atvažiavo pas mane į Vilnių, į kurį persikrausčiau jau 11 klasėje tęsti muzikos mokslų. Mama mane, tuomet dar nepilnametę, nuvežė pas specialistus. Stadija buvo liūdna, norėjau tiesiog gulėti lovoje ir miegoti, valgyti. Tai buvo, ko gero, liūdniausias laikas, kai viskas persimainė ir tiesiog virto valgymo sutrikimų kokteiliu depresijos fone. Jaučiausi labai stora, negraži, netalentinga, ne tokia, kaip kiti. Prasidėjo labai didelis savęs nuvertinimas ir niekinimas, todėl nuvažiavusi pas gydytojus suvokiau, kad čia arba pabaiga, arba viskas turi kardinaliai keistis.
Kaip vyko gydymas ir koks buvo kelias link tokios švytinčios tavęs, kokią matome dabar? Ar reikėjo atsisakyti kažkokių maisto produktų, o gal atvirkščiai – kai kuriuos įtraukti į mitybą? Gydymas išties trunka ilgai. Tam tikrą laiką reikia praleisti Valgymo sutrikimų centre, šiai įstaigai esu be galo dėkinga. Vėliau, po stacionaraus gydymo, kuris man truko maždaug 2 mėnesius, reikia nuolatos lankytis pas gydytojus, nenukrypti nuo režimo, atvykti svertis… Esmė buvo net ne patys produktai, o suvokimas, kad nėra būtina nevalgyti, kad svoris neaugtų. Maitinausi, kiek pamenu, 5 kartus per dieną, dietologai sudarydavo kiekvienai merginai atitinkamą planą. Mums neleisdavo valgyti tik saldumynų, na, bent jau ne dažnai. Esminis tikslas buvo suvokti, kad privalai valgyti, kad yra režimas, kurio privaloma laikytis. Aišku, šalia to reikėjo pradėti ir kitaip suvokti savo kūną. Man buvo skirtos įvairios terapijos, meditacijos, relaksacijos ir pan. Valgymo sutrikimų centre dirba nuostabus personalas. Nors gydymo periodas man galėjo virsti košmaru, jų dėka dar ir dabar šilčiausiai atsimenu ten praleistą laiką.
Kaip nuo tada pasikeitė tavo požiūris į maistą? Ką manai apie patį valgymą, kaip procesą? Požiūris, be abejonės, pasikeitė. Žinau, kad jei noriu kažką gardaus suvalgyti, tai ir suvalgysiu, bet tuo mėgausiuosi. Maistas turi teikti džiaugsmą, pats procesas turi būti malonus laikas sau, elementarus dėmesio sau parodymas. Mes dažnai rūpinamės aplinkiniais, tik kažkodėl pamirštame save.
Kaip atrodo tavo diena mitybos prasme? Ar dabar turi kokį nors režimą? O gal valgai intuityviai? Kurį laiką po gydymosi tikrai labai griežtai laikiausi režimo, valgiau, kiek privaloma. Vėliau, žinoma, darbai, mokslai įvairūs renginiai, kelionės privertė grįžti į tokį gana destruktyvų ritmą. Tačiau kad ir kokie darbai spaustų, visada privalau pavalgyti pusryčius ir pietus – tai man yra be galo svarbu, šiuos du valgymus galėčiau pavadinti savotiškais ritualais.
Ar mėgsti gaminti pati? O gal labiau patinka, kai gamina už tave? Kuo pavaišintum, jei užsuktume pas tave į svečius? Atvirai, gaminti kasdien aš labai nemėgstu. Man tai labai nuobodu, prisipažinsiu. Nors kartais kažkas nutinka ir ateina toks etapas, kad imu ir gaminu be perstojo kelias dienas, mėgaujuosi tuo, bet kad galėčiau gaminti nuolatos – tikrai ne. Geriausiu atveju išsiverdu košės, pasigaminu salotų ir išsikepu vištienos kepsnelių. Nesu auksarankė šioje vietoje. Hmm, o kuo pavaišinčiau… Manau, kad kažkuo, kas yra pakankamai paprasta ir greitai pagamina. Šią akimirką pagalvoju apie amerikietiškus blynelius su klevų sirupu, turbūt tai ir patiekčiau ant stalo.
Kokia virtuvė tavo mėgstamiausia? Kokius restoranus renkiesi, jeigu valgai mieste? Man arčiausiai širdies yra vegetariška, ajurvedinė virtuvė. Mėsos beveik nevalgau, tik vištieną, ir tai pakankamai retai. Turiu pripažinti, kad labai mėgstu įvairius kinų patiekalus, man tikrai labai skanu ir sunku atsispirti! O mėgstamiausia vieta valgyti Vilniuje yra restoranas „Ajurvedinė virtuvė“. Kai ten apsilankiau pirmą kartą, buvau tikrai nustebinta: jaukus interjeras, skamba puiki muzika, rūksta smilkalai, vaišinama gintariniu vandeniu, visa tai ramina. Tikrai rekomenduoju ten apsilankyti, ypač ramybės ir harmonijos vidury darbo dienos ieškantiems žmonėms.
Ką galėtum patarti merginoms, kurios atėjus pavasariui alina save besaikėmis dietomis? Kaip pamilti save? Kai žmonės nori kažką pakeisti gyvenime, tai pradeda kalbėti, kad viskas būtų gerai tik tada, jeigu turėtų kitą darbą, gyventų kitoje šalyje, numestų pusę savo svorio, pasidarytų kelias plastines operacijas. Visa tai tėra labai labai menkos priemonės, kurios nepakeis vidinio pasaulio. Sudėtinga kažką patarti, tačiau, visų pirma, reikėtų nustoti nuolatos sekti įvairias įžymybes, kurios propaguoja išsigimusį gyvenimo būdą. Rekomenduoju pradėti lankyti jogą, meditacijas, sporto klubą, susirasti hobį su bendraminčiais, su kuriais galėtumėte bendrauti ir dalytis aktualiomis temomis, nuoširdžiai išsikalbėti. Būtina daug skaityti – knygų galia yra neapsakoma! Kiek daug mes nežinome! Reikėtų suprasti, kad tiek ryte, tiek vakare, tiek einant miegoti, tiek atsibudus ryte, tiek po 50 metų, tiek dabar vienintelis žmogus, kuriam jūs išties galite padėti ir prieš kurį privalote būti sąžiningas, esat jūs pats. Niekas po dešimties metų neatsimins, kiek svėrėte, medalio už tai neužkabins, tačiau tikrai prisimins, koks jūs buvote žmogus ir kokia emocija gyvenote.
Ką apskritai patartum daug dirbančiam žmogui? Kuo vadovaujiesi dienos metu, kad turėtum daug energijos? Kad ir kaip banaliai skambėtų, patarčiau mylėti save. Į tą meilė sau įeina ir laiko pavalgymui skyrimas – tai yra būtina! Galima dirbti be galo daug, bet sveikatos pamiršti nevalia. Sveikata ir gera energija yra svarbiau už visus darbus, jos niekaip nenusipirksi. Svarbiausia mylėti save taip, kaip mylime kitus.
