kurlinariniai-triukai

Ankstyvas rytas su Ignu Krupavičiumi: „Man reikia save matyti geresnį negu vakar“

Ieva Virpilaitytė, 2017-06-16, 5:30


Ketvirta valanda ryto tiek VMG komandai, tiek Ignui Krupavičiui buvo kitokia. Ignas vietoje įprastų 7 valandų miego miegojo šiek tiek trumpiau tam, kad apsilankytų VMG studijoje, tiesioginiame „Kulinarinių triukų“ eteryje. Ši patirtis Ignui nauja, mat taip anksti Ignas pats veda laidą, o šįkart buvo laidos dalyvis, prisidėjęs prie rekordo siekimo. Su Ignu laidos metu buvo kalbama ne tik apie maistą – daugiau apie jo patirtį kariuomenėje, meilę žurnalistiniam darbui ir keliones.

Ignai, ar nesudėtinga buvo taip anksti atsikelti?

Nelengva, paprastai keliuosi 5 valandą ryto. Man užtenka pusvalandžio pasiruošti darbui, atsibundu greitai. Tačiau ir miegoti einu anksti: 9 jau guluosi, pasivartau ir 10 miegu. Tos kelios valandos iki vidurnakčio yra labai reikalingos, jeigu jas praleidžiu, būna tikrai sunku.

Ar esate kada pramiegojęs „Labą rytą“?

Esu, bet kadangi laida trunka tris valandas, galima pavėluoti kelias minutes, pusvalandį ar valandą daugiausiai. Ryte turiu susikoncentruoti ir iš vakaro atsižvelgti į daug dalykų. Pavyzdžiui, žiemą reikia langus nusivalyti, kartais net mašiną užstato. Daug niuansų, kurių kartais neįmanoma nuspėti.

Ar esate leidęs naktį be miego?

Taip, teko. Nebuvo labai lengva, tačiau nebuvo ir labai sunku. Dirbai, buvo sukilęs adrenalinas, tai padėjo (juokiasi).

Ką valgote atsikėlęs? Ar valgote pusryčius taip anksti?

Tik pabudęs išgeriu stiklinę ar porą vandens. Tik po to minimaliai užkandu, tai būna koks jogurtas ar bananas, kažkas lengvo.

Ignai, pakalbėkime apie kai ką visiškai kito: kodėl gi vienu metu nusprendėte keisti darbą ir eiti į kariuomenę?

Darbo niekada nekeičiau, kariuomenė buvo savęs išbandymas, mečiau sau naują iššūkį. Taip nusprendžiau netyčia, gerai nesuprasdamas, kodėl. Nesigailiu tokių netikėtų sprendimų. Iš tikrųjų, su kariuomene buvo susijęs ir noras padaryti tarpą, pabėgti nuo kažko, pailsėti nuo darbų, nuo žmonių. Juk mano darbas įpareigoja bendrauti, tai ilgainiui išvargina. Vienu metu pasiėmiau kuprinę, sėdau į automobilį, ilgai važiavau, kad pasivaikščiočiau Neringos kopose, pajūriu ir sugalvojau taip. Mes tokie žmonės: ateinam į pasaulį vieni ir išeinam vieni. Bet pabūti vieniems reikia. Nors kariuomenėje vienas tikrai nepabūsi. Tačiau buvimas kariuomenėje yra kitoks buvimas su žmonėmis. Laikui bėgant, būnant drauge su kuopos nariais, atsirado patriotiškumo jausmas, iki tol jo tokio didelio niekada nebuvo, todėl iš tos patirties tikrai šį tą laimėjau.

Kaip vertinate tą patirtį kariuomenėje? Ar to nesigailite, ar gavote kažką daugiau nei patriotiškumo jausmą?

Tai galima vadinti savęs tobulinimo stovykla ir psichologo konsultacija su savimi vienu metu. Po tokios patirties viskas vertinama šiek tiek kitaip. Kariuomenė atpalaiduoja, nes nereikia galvoti, pavargstama tik fiziškai. Nereikia galvoti, nes viskuo yra pasirūpinta: valgyti duoda, aprangą duoda, kur miegoti irgi yra. Važiuodamas į kareivines žinai, kad iš principo nieko su savimi pasiimti nereikia. Manau, kad žmogus privalo ten pabūti pirmiausia dėl savęs. Šis karinis pasiruošimas yra tam, kad karo nebūtų, kad būtų taika. Tėveliai, išleisdami savo vaikus į kariuomenę, neturėtų baimintis, nes tai – savarankiškumo mokykla. Aš mačiau, kaip ten keičiasi žmonės, ypač jauni, mačiau, kaip jie stiprėja, išmoksta tokių elementarių dalykų, kaip plauti grindis, klotis lovą.

O ar moterims reikia karinio pasiruošimo? Ar jos nepalūžta nuo tokio krūvio?

Iš esmės į kariuomenę reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą stovyklą, kur įgauni visokios patirties. Po mokyklos visi turėtų tai išbandyti, sužinoti, kas vyksta. Mūsų kuopoje buvo kelios merginos, su kuriomis puikiai sutarėme. Kažkuriuo metu visi ten palūžta, tai nepriklauso nuo lyties. Yra daug įvairiausių profesijų kariuomenėje, reikia pasirinkti sau tinkamą, tad kiekvienai merginai kariuomenėje atsiras vietos. Grįžtant prie klausimo, ar merginoms reikia, manau, kad reikia, ir taškas.

Sakėte, kad kariuomenėje lengva morališkai atsipalaiduoti. Kas dar atpalaiduoja?

Kelionės ir naujų vietų atradimas, pažinimas. Labai mėgstu keliauti. Norėčiau pagyventi pusmetį Argentinoje, išmokti ispanų kalbą. Norėčiau ir Australijoje pagyventi, bet žinau, kad visada norėsiu grįžti čia.

Ignai, jūs čia kažkoks kitoks nei televizijoje: ten būnate labai energingas, o čia – ramus ir įkvepiantis…

Mano pareigybinėse sutartyse nėra įrašyta, kad turiu būti energingas, bet žmonės keliasi su mumis, taigi, turime juos išjudinti. Tai – mano prievolė. Kartais pasiseka geriau, kartais – blogiau, tie, kurie ilgiau žiūri, mato skirtumą. Ar ten yra kažkokia vaidyba? Taip, kartais būna, tačiau paprastai ta energija natūraliai sklinda.

Laidos metu žmones įkraunate. Tačiau kas įkrauna jus?

Šiaip rytai man patinka. Važiuodamas į darbą mėgstu klausytis muzikos ar radijo. Tačiau kad ir kaip reikia kartais pabūti vienam, mane turbūt labiausiai įkrauna žmonės, kad ir tie patys kolegos. Vienam būtų be galo sudėtinga – juk reikia kompanijos, kad galutinai prabustum. Man didelę įtaką daro tas trumpas laikas su kolegomis prieš laidą: ar tai juokas, ar koks papasakotas sapnas, ar kavos puodelis.

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Aš laimingas, turiu laisvą grafiką, dirbu kas antrą savaitę. Mes ateiname, gauname tekstą, prie kameros būna pakabintas sufleris. Žiūrovai galvoja, kad tekstą mokame atmintinai. Iš dalies, nes jį patys pasiruošiame. Yra ir specialiai dirbantys žurnalistai, kurie ruošia reportažus, jie rašo ir tekstus, tačiau pašnekovai gula ant vedėjų pečių, su jais bendraujame pagal savo pasiruoštą planą. Po laidos pusryčiaujame, kalbame apie kitą dieną, mąstome, ką galime pakviesti, kokie bus muzikantai. Po pusryčių, nuo 10 valandos, skambinu ir kviečiu pašnekovus. Dažniausiai popiet, apie 14–15 val. baigiu darbą. Pradėjus 6 ryto, baigiu apie pietus – normali darbo diena.

O ką gi veikiate tomis dienomis, kai dirbti nereikia?

Anksčiau ilgai vartydavausi lovoje, bet dabar visada keliuosi panašiu ritmu. Gali būti, kad kariuomenė taip sudėliojo. Tik pastaruoju metu vėl reikėtų susikaupti, vėl prisižiūrėti, ką valgau, sportuoti. Man reikia save matyti geresnį negu vakar. Laisvalaikį vienaip ar kitaip skiriu kelionėms vienaip. Vasarą visada stengiuosi ištrūkti prie jūros. Tačiau man pats darbas yra šventė: dirbu mylimą darbą, tai – labai stabilus dalykas mano gyvenime.

Gal kažko savo kelionėmis ieškote?

Mūsų gyvenimas yra ieškojimas. Mes tik galvojame, kad galime išsiaiškinti daug dalykų iki gyvenimo pabaigos, bet mes nežinome, kada gi tas gyvenimas baigsis. Nežinome, kada bus paskutinė diena, paskutinis susitikimas, bet apie tai nereikia galvoti. Reikia galvoti, kad yra laimė sutikti VMG komandą šį rytą ir galėti važiuoti į mylimą darbą.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: