naujienos Naujienos

Alaus istorijos įdomybės: nuo baltiško porterio gimimo iki Čikagoje šėlusių lietuvių

Vasarė Butkutė, Vytautės Ribokaitės nuotr., 2019-10-04, 18:00


Kada alus atsirado tiksliai, pasakyti sunku – manoma, kad kažkur tarp 10 ir 3 tūkst. metų prieš Kristų. Visi tik sutaria, kad alus atsirado netikėtai ir spontaniškai. Pagal populiarųjį mitą, kadaise prieangyje šiltai ant saulės stovėjo užmerktos ir išbrinkti paliktos duonos kriaukšlės, ir netrukus vėjas ant jų užnešė ant medžių šalia besikaupusių laukinių mielių. Prasidėjo fermentacijos procesas ir visa kita – jau istorija. O galbūt ten stovėjo grūdai? Apie alų pripasakota daug istorijų ir pasakų, tad VMGonline.lt nutarė pasidomėti, kokių dar įdomybių galima sužinoti apie šį taip lietuvių mėgstamą gėrimą. Apie viską kalbėjomės su Tomu Josu, alaus istoriku ir „Prohibicijos“ baro bendrasavininku.

„Prohibicija“ tvirtai laikosi savo pavadinime užkoduotos koncepcijos: nelyg norėdamas kažko uždrausto, taip paprastai baro nesurasi. Čia eina tie, kurie jau žino, ko ieško: „Sekam geriausiomis Čikagos tradicijomis – juk tai nuo 1920 m. iki Didžiosios depresijos ir buvo tas pašėlęs prohibicijos miestas. Al Capone, sindikatas, nelegalus alkoholis… Ateini ir tiksliai negali žinoti, kad čia ir čia yra baras. Turi pabelsti, sukontaktuoti, apsikeisti slaptažodžiais. Tiesa, tik alaus radiatoriais netiekiam, nes taip ir būdavo anais laikais – kažkas savo bute supila, kitas apačioje radiatorių atsuka, prileidžia į tarą ir duoda. Aišku, tai ir mirčių nuo alkoholio anuomet buvo tiek ir tiek, žmonės realiai bet kokį šamarliaką gerdavo“, – vis šypteldamas ima pasakoti Tomas.

Pasak jo, Čikagoje lietuviai netgi turėjo savo alaus daryklą. Ją atidarė broliai Šadauskai, kurie kadaise laikė alaus daryklą Mažeikiuose. Tik prasidėjus Sovietų okupacijai, pabėgo, nukako iki Vokietijos, o iš jos – pasklido po visą Ameriką. Galiausiai, 4 iš 5 brolių susitiko Čikagoje ir nusprendė, kad kodėl gi neatidarius brolių Šadauskų bravoro ir čia? Logotipus netgi puošė gediminaičių stulpai. Darykla veikė apie 10 metų, kol finale neišsimokėjo mafijai, mafija išpylė visą alų lauk, o, pasakojama, alaus daryklos sienose buvo surasti įmūryti lavonai. Tomas trukteli pečiais, kad gal broliai tiesiog bankrutavo, bet pirminė istorija juk kur kas smagesnė. Ir ji tik parodo, kad lietuvių gyvenimuose alus užima ypatingą vietą.

Kairėje – Tomas Josas. Vytautės Ribokaitės nuotr.

Dėkokime alui, kad turime šaldytuvus

Nors alaus atsiradimo istorija tėra mitas, jo tobulėjimo istorija sekama gana nuosekliai. Kaip pasakoja pašnekovas, lūžis įvyko sulig krikščionybe – tuomet alų ėmė gaminti vienuolynai, ypatingai tie, kurie neturėjo sąlygų gamintis vyno: „Dar iki dabar vienuolynuose yra gaminamas alus, ir patys turime jo atsivežę bare. Vienuolynuose prasidėjo pirmi rimtesni receptūros tobulinimai, nes, tarkime, pasninko laikotarpiu sumanytas daryti stipresnis alus su daugiau kalorijų. Taip vienuoliai ir gerdavo“, – juokiasi „Prohibicija“ bendraįkūrėjas. „Aišku, prieš tai pasikalbėjo su popiežiumi, bet popiežius leido. O iš tų laikų ir dabar turime posakį, kad alus – skysta duona.“

„Na, o su pramonės perversmu atsirado populiariausia alaus kategorija – lageris. Tai pati naujausia ir inovatyviausia alaus kategorija, kurios gamybai reikėjo sukurti ir atrasti daug naujų dalykų. Žodis lageris kilęs iš vokiečių kalbos, tai reiškia rūsį, ir taip atsispindi lagerio gamyba: šis alus gimsta žemoje rūsio temperatūroje tarp 6-8 laipsnių. Kita pagrindinė alaus atšaka – eliai, – jau gaminami kambario temperatūroje. Lageriams fermentuojantis reikia šalčio, o iš kur tą šaltį gauti? Ačiū alui už šaldytuvus. Taip pat, tarkime, reikėjo surasti mieles, kurios geriau ar prasčiau dirba reikiamoje temperatūroje. Pirmasis lageris buvo išvirtas 1842 m. spalio 5 d. – tuoj ir gimtadienis, – o 1890-aisiais lageris jau užėmė 90% rinkos.“

Imperatorienės meilė alui ir Baltijos porterio gimimas

Pasak Tomo, pagrįstai galime didžiuotis savo regiono alumi, baltišku porteriu. Deja, jį Lietuvoje gamina ganėtinai mažai alaus daryklų, nors štai kaimynėje Lenkijoje – gana daug kur. Gal todėl, kad lietuviai nelabai simpatizuoja tamsiam alui?

Kad ir kaip bebūtų, ši alaus rūšis, kaip ir alus apskritai, gimė visiškai neplanuotai. Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje, tuometinė imperatorienė Jekatrina II-oji buvo didelė alaus fanė. Ji taip mėgo alų, kad netgi užsakinėdavo vieną specialų variantą Didžiosios Britanijos gamykloje. Bet kadangi alus turėdavo iškęsti ilgą kelionę laivais ir arkliais, iš principo procesas užtrukdavo ilgai, ir kartais Jekaterina alaus gaudavo, o kartais ne. Žinoma, nervų tai kėlė, o ir kam remti anglų kapitalistus? Taigi, Jekaterina išleido įstatymą, pagal kurį po alaus daryklą turėjo turėti kiekviena gubernija, ir ten turėjo būti gaminamas jos mėgstamas alus. Tačiau Lietuvoje klimatas vėsesnis nei Britanijoje, tad ilgai gulėdamas rūsiuose, norėtas pagaminti elis virto lageriu. Kai pakitusios išvaizdos ir skonio skirtumai buvo pastebėti, alui suteiktas Baltijos porterio pavadinimas.

Vytautės Ribokaitės nuotr.

Kaip sovietai alų gadino

Šalimais visuomet egzistavusi Rusija Lietuvos alaus rinkai ir toliau darė didelę įtaką. „Štai galiu papasakoti istoriją, kaip atsirado žigulinis alus, paprastas lageris iš vieno apynio ir vieno salyklo. Šis alus turėtų būtų gerai žinomas vyresniems žmonėms, bet už tai mažai kas iš jų žino, kokia šio alaus istorija didinga. Na, bent buvo didinga iki sovietų perdirbimo“, – šypteli Tomas.

XIX a. pirmoje pusėje vienas žinomas austrų pirklys, Antonas Dreheris, išvirė vieną pirmųjų lagerių Europoje. Vienoje visi dėl jo tiesiog išprotėjo, tad lageris ir buvo pavadintas Vienos lageriu. O susikūrusi SSRS iš Dreherio šį receptą nupirko – sovietai apskritai tuo metu supirkinėjo įvairiausias technologijas, kad Europos pavyzdžiu kažką panašaus galėtų gaminti pas save.

„Ir štai šitas alus buvo imtas gaminti tam pačiam mieste, kur buvo gaminami žiguliai. Visi žinome, kad žiguliai buvo itališkų „Fiat“ kopija, tik kad jei „Fiat“ tobulėjo, tai žiguliai taip ir liko kampuotais metalo gabalais. Panašiai nutiko ir su alumi. Mieste dar buvo vietos, tad sovietai pagalvojo, kodėl gi neatidarius čia dar ir alaus gamyklos. Ir gerą, tamsaus gintaro alų sudirbo. Su besikerojančiu socializmu, kuriame viskas buvo visiems vienodai, į darbą vyravo atmestinas požiūris, o naudojamos medžiagos buvo prastos, ir gimė tai, ką ilgą laiką žinojome rusiškai kaip žiguliovskaja piva.“

Vytautės Ribokaitės nuotr.

Kaimiškas alus ir 2016-ųjų rinkos sprogimas

Bet nepaisant stiprios įtakos šalimais, Lietuva tvirtai laikėsi su savo alumi: kaimišku alumi. Tomas skuba paneigti nuomonę, kad kaimiškas alus yra nieko vertas. Net sovietmetis nesugebėjo šios alaus rūšies užmušti, o jei reikėjo, lietuviai jį gamino net iš žirnių – panašiai, kaip amerikiečiai kadaise iš kukurūzų.

„Mūsų kaimiškas alus yra unikalus produktas visame pasaulyje. Prieš porą metų į Lietuvą netgi buvo atvažiavę kanadiečiai, paėmė mielių pavyzdžius iš kaimo aludarių, juos susintetino ir ištyrė, kad niekur pasaulyje daugiau nėra tokio atitikmens. Ir dabar vienas iš didžiausių Amerikos mielių gamintojų platina lietuviškas mieles. Taigi, Lietuva tikrai turi, ką parodyti, tik su kaimišku alumi problema ta, kad nėra, kur jo nusipirkti. O jeigu dalyvauji kokiose nors mugėse, tai gauni tą alų supiltą į bjaurų litrinį butelį, ir dar nusiperki iš žmogaus, kuris nelabai gali apie jį ką papasakoti. Bet alus gali būti tikrai labai geras, todėl drąsiai ragaukite,“ – paragina Tomas.

Kalbant apie pramoninį alų, daryklos, kurios gimė carinėje Rusijoje, tęsė savo darbus ir tarpukariu – tuo metu alus netgi tapo prabangos preke, todėl daug kas gerdavo šamarliaką: alų, maišytą su degtine. Sovietų laikais gyvavo kaimo alus, o po nepriklausomybės daugiau nei dvidešimtmetį gamyklos tiesėsi ant kojų ir gamino tai, kas tuo metu buvo įperkama, ir ko rinkai reikėjo – lagerius. Ir tik visai neseniai, 2016-aisiais, įvyko tai, ką Tomas įvardijo kaip milžinišką rinkos išaugimą – nepaisant to, kad susitraukė kaimo daryklos, dabar turime kaip niekuomet augančią įvairaus alaus kultūrą.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: